Zarasų viešoji biblioteka pakvietė bibliotekos skaitytojus praleisti popietę prisimenant vieną iš garsiausių lietuvių rašytojų – poetą, dramaturgą, prozininką Justiną Marcinkevičių.

„Lyg iš vėjo/ lyg ir iš nieko/ grįžta ir grįžta/ gelia ir gelia/ Ant balto sniego/ ant balto sniego/ sausi lapeliai/ sausi lapeliai /Akys - ne akys/ lūpos - ne lūpos/ viską užmiršo/ viską atleido/ Vėjo viršūnėj/ supas ir supas/ paukštis be balso/ paukštis be veido...“, – Zarasų viešosios bibliotekos skaitykloje skambėjo poeto J. Marcinkevičiaus balso įrašas. Čia pat, ant stalų, stovėjo poeto knygos, degė žvakutės, kvepėjo pamerktų geltonų pavasariu dvelkiančių narcizų puokštė.

Lietuvių kalbos mokytojas Vasilijus Trusovas trumpai pristatė a. a. poetą J. Marcinkevičių, dalijosi mintimis apie jo poezijos reikšmę savo gyvenime ir skaitė poeto eiles. Eilėraščius skaitė ir mokytoja Rimutė Morozovienė, mero patarėja Olga Raugienė, režisierė Gražina Karlaitė, kunigas Justas Jasėnas, Onutė Kačkienė ir bibliotekininkės – kiekvienas pasirinkdamas tai, kas jam patiko, ar jaudino.

O. Raugienė atsinešė voką su J. Marcinkevičiaus mažosiomis eilėmis iš „Carmina Minora“ ir kiekvienam padalino po mažytę poeto mintį iš ciklo „Pasivaikščiojimas pavasarį“. Kiekvienas tą mintį savaip permąstėm ir priėmėm, kaip savotišką poeto palinkėjimą sau. Juk poema „Carmina minora“ – „nuo žemės nueinančio“ žmogaus apmąstymai: apie gamtą, laiką, tėvynę – viskas taip trapu, artima ir sava... „Ir meilė duonoj, ir gėlė balse: kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka. Tai kas gi tu esi – ar kūnas, ar dvasia, Gyvenime, saldžioji mūsų liepa? Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy suspaudžia širdį vasaros didumas/ Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi į žemę – pelenas, į dangų – dūmas“, – rašė poetas.

Valanda su J. Marcinkevičiaus poezija – skaitant, klausantis, prisimenant, atrandant iš naujo – tą popietę apjungė visus.

Saulutė Pelekienė