2012 m. Gegužės 23 d., Trečiadienis,
2011 spalio 19 09:23, www.zarasiskis.lt 
Jau tapo tradicija rudenį skaitytojus pakviesti į „Prozos rudenį“. Nuo 1996 m. Zarasų viešojoje ir kaimo bibliotekose organizuojami rudens literatūros renginiai, kuriuose susitinkama su žymiais Lietuvos rašytojais, žurnalistas.
Spalio 12-ąją „Prozos ruduo“ vyko Zarasų viešojoje bibliotekoje ir Antazavės Juozo Gruodžio vidurinėje mokykloje. Bendradarbiaujant su „Rašytojų klubu“ susitikti su skaitytojais atvyko poetė ir prozininkė Dalia Jazukevičiūtė ir novelistas, mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius Danielius Mušinskas.
Dalia Jazukevičiūtė yra žinoma žurnalistė, poetė, prozininkė, įvairių literatūrinių premijų laureatė. Vaikystėje rašytoja buvo auklėjama disciplinuotai, mokykloje irgi buvo varžoma, troško laisvės, todėl pradėjo kurti eiles. Vėliau Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, ištekėjusi išvyko į Ukrainą. Būnant svetur traukė namai, todėl prasidėjus atgimimui grįžo į Lietuvą. Dirbo žurnaliste dienraštyje „Respublika“, vėliau žurnaluose „Laiko balsas“ ir „Veidas“. „Dirbti žurnaliste man buvo įdomu: kartu su kitais dirbome iš širdies, siekėme idealų. Paskui įsiveržė pinigai, „formatai“ – rašymas ne ką nori, o ką tau diktuoja darbdavys“, – pasakojo D. Jazukevičiūtė.
Penkių romanų autorė atviravo, kad visą laiką širdyje knietėjo noras parodyti savo kūrybą kitiems, parašyti daugiau negu straipsnį laikraščiui ar žurnalui, rašyti tai, ką diktuoja jos dvasia. Rašydama pirmąjį romaną, leidyklai D. Jazukevičiūtė pažadėjusi rankraštį atnešti po pusmečio. Tačiau viskas įvyko daug greičiau – po 20 dienų buvo parašytas romanas „Anarchistės išpažintis“. Dabar sukurti taip greitai nepavyksta, reikia daugiau negu pusmečio.
D. Jazukevičiūtė rašydama pirmąjį ir antrąjį romanus negalvojo, kad reikalingas siužetas, tema, nes kas tilpo į kūrinį – tai ir buvusi tema. Rašant trečiąjį romaną „Dviejų mėnulių baras“, kuris buvo itin graibstoma knyga ir Zarasų viešojoje bibliotekoje, autorė suprato, jog didelis darbas yra parašyti romaną, bet ne mažiau svarbu išsirinkti ir temą. Romanuose kartais atsispindi pačios rašytojos gyvenimas, kitų žmonių pasakojimai apie savo gyvenimus, arba tiesiog įvykiai iš mus supančios kasdienybės, spaudos ar televizijos. „Svarbiausia, kad tema mane labai jaudintu. Priešingu atveju ji nesujaudins ir skaitytojo“, – romanų temų pasirinkimą įvardino D. Jazukevičiūtė. – „Kai rašau, išlendu iš pasaulio: vengiu bendrauti, susikaupiu, tuomet vienatvė man reikalinga kaip oras“.
Susirinkusiems į „Prozos rudenį“ viešojoje bibliotekoje viešnia neskaitė ištraukų iš savo parašytų romanų. „Skaityti ištraukas, kai galbūt kas nors nežino konteksto – sunku, o ir klausytis nuotrupų gali būti neįdomu. Tuo tarpu eilėraštis – trumpas kūrinys, turintis aiškią mintį ir nuojautą, išgyvenimą nuo pradžios iki pabaigos“, – apie pasirinkimą skaityti eiles iš poezijos knygos „Imperijos moteris“ kalbėjo D. Jazukevičiūtė.
Kiekvieną rašytojos knygą lydi audringi skaitytojų ir kritikų ginčai. D. Jazukevičiūtė yra išleidusi penkis romanus: „Anarchistės išpažintis“ (2007), „Juodas kvadratas“ (2007), „Dviejų mėnulių baras“ (2008), „Stiklinis paukštis“ (2009), „Gyvatė keičia odą“ (2010); keturias poezijos knygas: „Atsisveikinimai“ (1989, Zigmo Gėlės premija), „Traukinys Nr. 183“ (1991), „Imperijos moteris“ (2006, Salomėjos Nėries premija), „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ (2009).
Kitas „Prozos rudens“ svečias – novelistas, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius Mušinskas Danielius. Novelistas Zarasų viešojoje bibliotekoje lankosi jau antrą kartą.
D. Mušinskas – žemaitis, kurti eiles pradėjęs mokykloje. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau mokytojavo Tryškiuose, dirbo „Jaunimo gretų“ redakcijoje, žurnalistų etikos inspektoriumi, nuo 1994 m. mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius. Novelistas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2006) ir kitų literatūrinių premijų laureatas.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiame mėnraštyje „Metai“, kurį prenumeruoja ir Zarasų viešoji biblioteka, spausdinama dar nepublikuota autorių kūryba: eilėraščiai, proza, eseistika, kritika ir kt. Mėnraščio vyr. redaktorius pastebi, kad naujų rašytojų kūrinių, atitinkančių rimtosios literatūros kriterijus – nėra daug. Anot D. Mušinsko, naujokai skaitytojams iš karto siūlo ne tai, ką gerai geba kurti, pavyzdžiui apsakymus, eilėraščius, o, matyt, „šokdami“ pagal leidyklų pageidavimus, puola „kepti“ romanų. Deja, dažnai tai būna kaip su „pirmais blynais“.
Šiandien žmonės skaito mažiau. „Įrodyti, kad literatūra būtina – galiu per dešimtį minučių. Bet per tiek pat laiko galiu tai ir paneigti“, – apie požiūrį į literatūrą kalbėjo mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius D. Mušinskas. – „Čia svarbus kiekvieno asmeninis požiūris, potyriai, kurie asmenį užlieja skaitant literatūros kūrinį“. „Prozos rudens“ svečias atkreipė dėmesį, kad šiuo metu skaitytojams siūloma knygas rinktis iš ganėtinai plačios literatūros amplitudės. Anksčiau to nebuvo. Atsirado naujos literatūros kryptys: pramoginė ar pragmatinė literatūra, mokanti gyventi, pavyzdžiui, „Kaip tapti milijonieriumi“ ir pan. Tai literatūra su išankstiniu išskaičiavimu: norima gauti kažką apčiuopiamo.
„Nenorėjau, kad mano kūryba nugultų tik laikraščiuose ar žurnaluose, kurie bėgant laikui pageltonuoja. Laikas – baisus žvėris, viską praryjantis. Norėjau, kad kažkas liktų, ką galėčiau parodyti kitiems. Rašyti labai norisi“, – apie pasirinkimą rašyti knygas kalbėjo D. Meškauskas. – „Rašymas – sunkus darbas. Kai esi naujokas ir alkanas, kūrybos prasme, sparčiai rašai. Vėliau, kai „persivalgai“ – tempai sulėtėja, kartais nebepakanka net pusmečio“. Novelistas apgailestauja, kad literatūrinis darbas Lietuvoje neatveria didelių finansinių galimybių kaip televizijoje ar šou versle.
„Anksčiau, prie sovietų, rašantįjį varžė cenzūra. Šiais, laisvės, laikais, vadinčiau – prisitaikymo laikais, kūrėjams dar sudėtingiau. Kiek žmogus bebūtų prisitaikęs – jis turi būti ir kovotojas. Tai ypač sunku poetams“, – apie nūdienos rašančiuosius kalbėjo D. Mušinskas.
Susirinkusiems į „Prozos rudenį“ viešojoje bibliotekoje svečias perskaitė novelę apie nūdienos vartotojišką visuomenę. D. Mušinskas savo kūrinyje hiperbolizavo tai, kas vyksta beveik kasdien mums užsukus į prekybos centrą: dažnai nusiperkame nebūtinų daiktų ir kokia panika mums ištinka pamačius kasos čekį, autoriaus ironiškai vadinamą magišku eilėraščiu.
D. Mušinskas yra išleidęs šešias novelių knygas: „Kol išaušta rytas“ (1979), „Mėlynų dilgėlynų naktis (1982), „Šviesa virš Tausalo“ (1987, Žemaitės literatūrinė premija), „Gyvenimas kaip alibi“ (1991), „Kalno saugotojas“ (2006, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija) ir novelės vaikams „Dovilė ir džentelmenas“ (2009).
„Prozos ruduo“ Zarasų viešojoje bibliotekoje buvo gyvas: susirinkusieji aktyviai klausinėjo svečių apie jų požiūrį į šiandieninę spaudą, autorių atsakomybę, temų kūriniams pasirinkimą bei nūdienos Lietuvos aktualijas, visuomenės požiūrį.
Inga Pužaitė,
Zarasų viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene
Nuotraukos autorės
Spalio 12-ąją „Prozos ruduo“ vyko Zarasų viešojoje bibliotekoje ir Antazavės Juozo Gruodžio vidurinėje mokykloje. Bendradarbiaujant su „Rašytojų klubu“ susitikti su skaitytojais atvyko poetė ir prozininkė Dalia Jazukevičiūtė ir novelistas, mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius Danielius Mušinskas.
Dalia Jazukevičiūtė yra žinoma žurnalistė, poetė, prozininkė, įvairių literatūrinių premijų laureatė. Vaikystėje rašytoja buvo auklėjama disciplinuotai, mokykloje irgi buvo varžoma, troško laisvės, todėl pradėjo kurti eiles. Vėliau Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, ištekėjusi išvyko į Ukrainą. Būnant svetur traukė namai, todėl prasidėjus atgimimui grįžo į Lietuvą. Dirbo žurnaliste dienraštyje „Respublika“, vėliau žurnaluose „Laiko balsas“ ir „Veidas“. „Dirbti žurnaliste man buvo įdomu: kartu su kitais dirbome iš širdies, siekėme idealų. Paskui įsiveržė pinigai, „formatai“ – rašymas ne ką nori, o ką tau diktuoja darbdavys“, – pasakojo D. Jazukevičiūtė.
Penkių romanų autorė atviravo, kad visą laiką širdyje knietėjo noras parodyti savo kūrybą kitiems, parašyti daugiau negu straipsnį laikraščiui ar žurnalui, rašyti tai, ką diktuoja jos dvasia. Rašydama pirmąjį romaną, leidyklai D. Jazukevičiūtė pažadėjusi rankraštį atnešti po pusmečio. Tačiau viskas įvyko daug greičiau – po 20 dienų buvo parašytas romanas „Anarchistės išpažintis“. Dabar sukurti taip greitai nepavyksta, reikia daugiau negu pusmečio.
D. Jazukevičiūtė rašydama pirmąjį ir antrąjį romanus negalvojo, kad reikalingas siužetas, tema, nes kas tilpo į kūrinį – tai ir buvusi tema. Rašant trečiąjį romaną „Dviejų mėnulių baras“, kuris buvo itin graibstoma knyga ir Zarasų viešojoje bibliotekoje, autorė suprato, jog didelis darbas yra parašyti romaną, bet ne mažiau svarbu išsirinkti ir temą. Romanuose kartais atsispindi pačios rašytojos gyvenimas, kitų žmonių pasakojimai apie savo gyvenimus, arba tiesiog įvykiai iš mus supančios kasdienybės, spaudos ar televizijos. „Svarbiausia, kad tema mane labai jaudintu. Priešingu atveju ji nesujaudins ir skaitytojo“, – romanų temų pasirinkimą įvardino D. Jazukevičiūtė. – „Kai rašau, išlendu iš pasaulio: vengiu bendrauti, susikaupiu, tuomet vienatvė man reikalinga kaip oras“.
Susirinkusiems į „Prozos rudenį“ viešojoje bibliotekoje viešnia neskaitė ištraukų iš savo parašytų romanų. „Skaityti ištraukas, kai galbūt kas nors nežino konteksto – sunku, o ir klausytis nuotrupų gali būti neįdomu. Tuo tarpu eilėraštis – trumpas kūrinys, turintis aiškią mintį ir nuojautą, išgyvenimą nuo pradžios iki pabaigos“, – apie pasirinkimą skaityti eiles iš poezijos knygos „Imperijos moteris“ kalbėjo D. Jazukevičiūtė.
Kiekvieną rašytojos knygą lydi audringi skaitytojų ir kritikų ginčai. D. Jazukevičiūtė yra išleidusi penkis romanus: „Anarchistės išpažintis“ (2007), „Juodas kvadratas“ (2007), „Dviejų mėnulių baras“ (2008), „Stiklinis paukštis“ (2009), „Gyvatė keičia odą“ (2010); keturias poezijos knygas: „Atsisveikinimai“ (1989, Zigmo Gėlės premija), „Traukinys Nr. 183“ (1991), „Imperijos moteris“ (2006, Salomėjos Nėries premija), „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ (2009).
Kitas „Prozos rudens“ svečias – novelistas, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius Mušinskas Danielius. Novelistas Zarasų viešojoje bibliotekoje lankosi jau antrą kartą.
D. Mušinskas – žemaitis, kurti eiles pradėjęs mokykloje. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau mokytojavo Tryškiuose, dirbo „Jaunimo gretų“ redakcijoje, žurnalistų etikos inspektoriumi, nuo 1994 m. mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius. Novelistas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2006) ir kitų literatūrinių premijų laureatas.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiame mėnraštyje „Metai“, kurį prenumeruoja ir Zarasų viešoji biblioteka, spausdinama dar nepublikuota autorių kūryba: eilėraščiai, proza, eseistika, kritika ir kt. Mėnraščio vyr. redaktorius pastebi, kad naujų rašytojų kūrinių, atitinkančių rimtosios literatūros kriterijus – nėra daug. Anot D. Mušinsko, naujokai skaitytojams iš karto siūlo ne tai, ką gerai geba kurti, pavyzdžiui apsakymus, eilėraščius, o, matyt, „šokdami“ pagal leidyklų pageidavimus, puola „kepti“ romanų. Deja, dažnai tai būna kaip su „pirmais blynais“.
Šiandien žmonės skaito mažiau. „Įrodyti, kad literatūra būtina – galiu per dešimtį minučių. Bet per tiek pat laiko galiu tai ir paneigti“, – apie požiūrį į literatūrą kalbėjo mėnraščio „Metai“ vyr. redaktorius D. Mušinskas. – „Čia svarbus kiekvieno asmeninis požiūris, potyriai, kurie asmenį užlieja skaitant literatūros kūrinį“. „Prozos rudens“ svečias atkreipė dėmesį, kad šiuo metu skaitytojams siūloma knygas rinktis iš ganėtinai plačios literatūros amplitudės. Anksčiau to nebuvo. Atsirado naujos literatūros kryptys: pramoginė ar pragmatinė literatūra, mokanti gyventi, pavyzdžiui, „Kaip tapti milijonieriumi“ ir pan. Tai literatūra su išankstiniu išskaičiavimu: norima gauti kažką apčiuopiamo.
„Nenorėjau, kad mano kūryba nugultų tik laikraščiuose ar žurnaluose, kurie bėgant laikui pageltonuoja. Laikas – baisus žvėris, viską praryjantis. Norėjau, kad kažkas liktų, ką galėčiau parodyti kitiems. Rašyti labai norisi“, – apie pasirinkimą rašyti knygas kalbėjo D. Meškauskas. – „Rašymas – sunkus darbas. Kai esi naujokas ir alkanas, kūrybos prasme, sparčiai rašai. Vėliau, kai „persivalgai“ – tempai sulėtėja, kartais nebepakanka net pusmečio“. Novelistas apgailestauja, kad literatūrinis darbas Lietuvoje neatveria didelių finansinių galimybių kaip televizijoje ar šou versle.
„Anksčiau, prie sovietų, rašantįjį varžė cenzūra. Šiais, laisvės, laikais, vadinčiau – prisitaikymo laikais, kūrėjams dar sudėtingiau. Kiek žmogus bebūtų prisitaikęs – jis turi būti ir kovotojas. Tai ypač sunku poetams“, – apie nūdienos rašančiuosius kalbėjo D. Mušinskas.
Susirinkusiems į „Prozos rudenį“ viešojoje bibliotekoje svečias perskaitė novelę apie nūdienos vartotojišką visuomenę. D. Mušinskas savo kūrinyje hiperbolizavo tai, kas vyksta beveik kasdien mums užsukus į prekybos centrą: dažnai nusiperkame nebūtinų daiktų ir kokia panika mums ištinka pamačius kasos čekį, autoriaus ironiškai vadinamą magišku eilėraščiu.
D. Mušinskas yra išleidęs šešias novelių knygas: „Kol išaušta rytas“ (1979), „Mėlynų dilgėlynų naktis (1982), „Šviesa virš Tausalo“ (1987, Žemaitės literatūrinė premija), „Gyvenimas kaip alibi“ (1991), „Kalno saugotojas“ (2006, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija) ir novelės vaikams „Dovilė ir džentelmenas“ (2009).
„Prozos ruduo“ Zarasų viešojoje bibliotekoje buvo gyvas: susirinkusieji aktyviai klausinėjo svečių apie jų požiūrį į šiandieninę spaudą, autorių atsakomybę, temų kūriniams pasirinkimą bei nūdienos Lietuvos aktualijas, visuomenės požiūrį.
Inga Pužaitė,
Zarasų viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene
Nuotraukos autorės
Griežtai draudžiama Zarasai.net paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Zarasai.net kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Zarasai.net nuorodą.
Kraunama...
Populiariausios naujienos