Tikriausiai ne vienas, skaitydamas šį rašinį nustebs sužinojęs, kad Zarasuose gyvena pats tikriausias pasakų senukas. Taip taip, teisingai supratote – „pasakų senukas“. Pagalvosite, kad tai artėjančių Kalėdų pokštas? Ogi tikrai ne. Toks senelis, Antanas Kalnietis, jau ketvirti metai gyvena Zarasų socialinės globos namuose. O šių metų birželio mėnesį, senelis Antanas šventė jau 90 - ąjį jubiliejų.

Į globos namus senolis atvyko iš Rokiškio rajono Pandelio seniūnijos. Ten pat, gimtuosiuose tėvų namuose, jis praleido visą gyvenimą. Nuo pat vaikystės Antanas dirbo tėvų ūkyje. Niekas kitas, tik darbas buvo jo gyvenimo prasmė. Gal būt todėl ir neliko laiko susirasti mylimosios, sukurti šeimos ir susilaukti vaikų. Po tėvelių mirties liko jiedu su broliu, taip pat vienišium, gyventi kartu. O dviese ir vienatvės taip nesijautė. Deja, brolį Antanas jau palaidojęs, o po brolio netekties tėvų namuose gyventi teko vienam.

Kol dar leido jėgos, savo ūkyje tvarkėsi pats, tačiau kaimynai matė, kad Antanui pačiam tvarkytis vis sunkiau. 2007 metais socialiniai darbuotojai jam nustatė ilgalaikės socialinės globos poreikį ir Antanas apsigyveno Zarasų socialinės globos namuose.

Tačiau vos čia apsigyvenęs, senelis Antanas tapo tikru globos namų pasididžiavimu. Tokį ramų, gerą, nuoširdų ir nepretenzingą žmogų retai kada besutiksi. Tiek socialiniams darbuotojams, tiek globos namų gyventojams jis tapo labai mielas ir artimas. O matant žilagalvio ūsuoto senuko išvaizdą ir žinant geraširdišką jo būdą, globos namuose šiam senoliui greitai prigijo pravardė - „pasakų senukas“. Jei šiandien globos namuose kas paklaustų, kaip laikosi jūsų pasakų senukas, visi be išimties žinotų apie kokį žmogų kalbama.

Apie šio nuostabaus senolio gerumą byloja ir nuolat Zarasų globos namuose jį lankantys buvę senelio Antano kaimynai. Juk į Zarasus atvažiuoti iš Rokiškio rajono ne toks ir artimas kelias. Tačiau jie savojo Antanėlio nepamiršta, vis aplanko, lauktuvių parveža. O atvažiavę, socialiniams darbuotojams ir įvairių humoristinių istorijų apie savąjį Antanėlį papasakoja. Labiausiai globos namų darbuotojams įsiminė pasakojimas, kaip abu broliai ūkio darbus buvo pasidalinę. Fiziškai už brolį stipresnis Antanas ūkyje nudirbdavo visus vyriškus darbus, o jo brolis puikiausiai tvarkėsi su moteriškais darbais. Buvę kaimynai nuolat pasakoja ir apie senolio gerumą. Apgailestauja, kad tokio kaimyno jie turbūt jau niekuomet neturės.

Kaip žinia, daugumai vyresnio amžiaus žmonių likimas skyrė daug išgyvenimų. Tačiau yra žmonių, kurių gerumo negali pakeisti nei patirti gyvenimo sunkumai ar nuoskaudos, nei negailestingai greit bėgantys metai. Džiaukimės savo senoliais, nepamirškime jų, globokime juos, juk tiek daug galime iš jų pasimokyti.

Zarasų socialinės globos namų darbuotojų pateiktose nuotraukose akimirkos iš birželio mėnesį vykusios Antano Kalniečio 90-jubiliejaus šventės.