Į Antalieptę Emilija atvažiavo prieš trisdešimt šešerius metus. Baigusi tuometinę Utenos medicinos mokyklą, ji atsivežė ne tik felčerės diplomą, bet ir didelį norą dirbti, padėti čia gyvenantiems žmonėms. Čia pirmoji darbovietė, pirmasis pasirinkto kelio patikrinimas, kuris buvo išties sėkmingas.

Jaunoji felčerė pradėjo dirbti ambulatorijoje, kurioje antalieptiškiams buvo suteikiama daug medicininių paslaugų. Jaunoji specialistė sukosi lyg voveraitė rate.

Dabar Emilija džiaugiasi, kad pateko į išties labai darnų ir draugišką kolektyvą. Pirmieji pagalbininkai buvo gydytojas Pranas Vaičiulis, akušerė Joana Kibirkštienė. Šie šviesūs medikai jau mirę, bet šio krašto žmonių atmintyje gyvi jų geri darbai. Laikas negali iš atminties ištrinti jų pareigingumo, atjautos, nuoširdumo.

Gražiausią padėką ir Emilija nešioja šiems buvusiems bendradarbiams. Juk tiek žinių, praktinių įgūdžių reikėjo būnant felčerei. Dėkinga Emilija ir ilgametei šio krašto medicinos seselei Feodosijai Rusakevičienei, kuriai buvo pavesta rūpintis buvusio technikumo ir vidurinės mokyklos moksleivių sveikata.

Po medicinos mokyklos Emilijai Antalieptė tapo tikru praktinio darbo universitetu. Būtent šį „diplomą“ Emilija Baniulienė vertina labiausiai ir jis jai yra pats brangiausias. Nuostabiame krašte prie Šventosios, ji sutiko daug gerų ir nuoširdžių žmonių ir šiandien gyvenimo kitur jau neįsivaizduoja.

Skaičiuoja moteris metus ir negali atsistebėti, kaip greitai prabėgo laikas. Jo tėkmė žymai spartesnė už Šventosios upės vandenis. Lyg vakar patyrė pirmuosius „krykštus“, o šiandien darbo kalendoriuje jau artėja prie keturių dešimčių jubiliejaus.

Pirmaisiais darbo metais prie visko reikėjo priprasti. Prie kraujo, mirčių, sužalojimų, traumų. Atrodo viską mestum, pakiltum ir skristum kaip ta žuvėdra virš mėlynakių ežerų... Tačiau svajoms, svarstymams ir abejonėms laiko visai nelikdavo. Viską pasiglemždavo darbas. Reikėdavo dažnai nežiūrint į laikrodį, neskaičiuojant darbo valandų, švenčių ir poilsio dienų, skubėti prie ligonio lovos. Teikti pagalbą, kviesti greitąją, jeigu reikėdavo ir gydytojus.

Tekdavo ir ligonius iki ligoninės lydėti. Gyvenimas sukosi kaip įvairiaspalviame kaleidoskope. Buvo jame ir daug tragiškų, juodų akimirkų. Tada suprato, kad būna momentai, kai medikas yra bejėgis prieš lemtį ir mirtį. Kiekviena nors ir svetimo žmogaus nelaimė palikdavo širdyje skausmą, netekties pojūtį. Kolegos tikino, kad su laiku įpras, tačiau su kiekvieno sodiečio netektimi susitaikyti moteriai visada būdavo sunku.

Kai palieka šį pasaulį senas, ligų ir amžiaus iškankintas žmogus, dar gali suprasti. Pavargo žmogus, matė visko, šilto ir šalto šioje žemėje ir iškeliavo į amžinojo poilsio vietą. Tačiau kai ten paguldomi jauni, stiprūs žmonės, kaimo medikei širdį skauda dar ilgai. Dažnas dėl to kaltas tik pats. Į medikus kreipėsi retai, kitas visai draugauti neužsukdavo, dažniau „vaistų“ buteliuką parduotuvėje, nei medikamentų vaistinėje pirkdavo.

Visada Emilija paragina žmones dažniau lankytis bendrosios praktikos gydytojo kabinete, nuvykti į Zarasus. Informuoja antalieptiškius, kai Zarasuose, Utenoje, Dusetose ar Antalieptėje vyksta profilaktiniai sveikatos patikrinimai. Juk įveikti ligą ne tik mediko, bet kartu ir paciento bendras darbas. Visos medicinos darbuotojo pastangos nueis perniek, jeigu nebus įsiklausoma į slaugytojos, gydytojų patarimus.

Kaimo medikės darbe buvo ne tik nelaimų, daug buvo ir džiugių akimirkų, kai ligonis, jo artimieji sakydavo padėkos žodžius. Žmonės ir po sunkių ligų atsistodavo ant kojų, dirbo, džiaugėsi gyvenimu, augino vaikus ir anūkus. Džiugu, kad po truputį pas žmogų ateina suvokimas, kad kiekvienas pats asmeniškai atsako už savo sveikatą ir medikas gali jam tik padėti, patarti.

Sudėtingos tai buvo pareigos – rūpintis sodiečių sveikata. Pareigų pavadinimai keitėsi,
o darbas liko tas pats - visada padėti žmogui nelaimėje. Kaimo mediko darbas pareikalavo ne tik jėgų, pastangų, bet ir sveikatos.

Didėjo patirtis, didėjo ir darbo krūvis kaimo medikei. Anksčiau seniūnijoje būdavo daug naujagimių, skaičiuodavo dešimtimis. Tuomet reikėdavo juos dažnai lankyti. Padėti, teikti patarimus jaunoms mamoms, rūpintis ne tik mažylių, bet ir jų mamyčių sveikata. Dabar vaikučių gimstamumas sumažėjęs, skaičiuojamas tik vienetais. Tačiau atsirado jau kita, ir ne mažiau rimta problema - sensta kaimas, sensta žmonės.

Seniūnijoje daug žmonių atšventusių ir septyniasdešimties ir aštuoniasdešimties metų jubiliejus. Žmonės sunkiai dirbo kolūkių fermose, laukuose, valdė traktorius, automašinas. Nebuvo laiko rūpintis sveikata. Apie tai ir primena dabar jau įsisenėjusios ligos. Jų sąrašas didelis: cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, sąnarių skausmai, skydliaukės funkcijų sutrikimai, dusulys, vėžys, radikulitas. Yra žmonių ir su negalia.

Iki pietų Emilija kabinete tik spėja sunktis. Teikia įvairias medicinines paslaugas. Dar sykį išaiškina kaip vartoti gydytojo išrašytus vienus ar kitus medikamentus.

Keletą kartų per savaitę į Antalieptę atvažiuoja gydytojas Virgilijus Smalskis. Tuo antalieptiškiai labai patenkinti. Emilija užrašo visus į eilę, derina, kada žmogui patogiau. Dažnas Antalieptės seniūnijos žmogus nevyksta į Zarasus. Kelionė ilgoka ir prastas susisiekimas. O dar ne visada greitai pateksi pas gydytoją.

Anksčiau pas Emiliją dažnai ateidavo matuoti kraujospūdį. Dabar daug sodiečių įsigijo šiuolaikiškus aparatus ir ateina čia kraujospūdį tik pasitikslinti. Antalieptėje yra ir sava vaistinėlė. Joje taip pat dirba Emilija. Žmonėms nebereikia būtiniausių vaistų važiuoti į Zarasus ar Uteną. Daug laiko užima ir dokumentacijos tvarkymas.

Po pietų Emilija išsiruošia į kaimus. Jos kelionė tęsiasi nuo vienos sodybos prie kitos. Pirmiausia kaimo medikės kelias veda pas tuos, kuriuos slegia liga ar senatvės, ar negalios našta. Ligoniams suleidžia vaistus. Prie kito tenka praleisti ir ilgiau, jei ligoniui gydytojas paskyrė lašinę.

Aplanko garbaus amžiaus žmones. Dažnam į Antalieptę ateiti jau darosi sunkoka. Jiems medikė suteikia medicinines paslaugas namuose, bet dažnai močiutei ir psichologinės pagalbos reikia. Paguodžia, padrąsina, pralinksmina. Primena, kad senatvė irgi labai gražus metų tarpsnis ir reikia jį nugyventi prasmingai, be baimės.

Dažnai ne tik vaistais, bet ir geru švelniu žodžiu žmogų bando gydyti. Juk kartais žodis būna efektyvesnis už bet kokį vaistą. Dėkingi jai žmonės ne tik už rankų, bet ir širdies gerumą.

Visai neseniai Antalieptės bendrosios praktikos gydytojo kabinetas įsikūrė erdvosiose patalpose. Patogu gydytojui, slaugytojai, patogu ir ligoniams.

Nelengvas ir varginantis kaimo mediko darbas – nuolat skubėti į pagalbą žmogui. Tačiau šie rūpesčiai, šis darbas, gal net pašaukimas Emilijai Baniulienei teikia džiaugsmą ir laimę. Ji laiminga, kad žmonėms reikalingos jos rankos, patirtis ir širdies šiluma.

Petras IVANOVAS

Autoriaus nuotraukoje: Antalieptės seniūnijos bendrosios praktikos gydytojo kabineto slaugytoja Emilija Baniulienė.