2012 m. Gegužės 22 d., Antradienis,
2011 spalio 3 13:04, www.politika.lt
Viešojoje erdvėje nuolatos pabrėžiama, kad Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai išgyvena krizę. Šiandien galime išskirti keturis pagrindinius Lietuvos ir Lenkijos disputų objektus – asmenvardžių rašymą su lenkiškais simboliais, lenkiškus gatvių pavadinimus, lietuvių kalbos skvarbą tautinių mažumų mokyklose ir žemės grąžinimą buvusiems savininkams.
Visi šie klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo neverti tiek dėmesio, kiek jiems skiriama, tačiau giliau panagrinėję galime užčiuopti žymiai didesnio masto problemą, kuri gali baigtis Lietuvos užsienio politikos krize, ar net grėsme Lietuvos vystymuisi Pabaltijo regione.
Dabartiniame viešajame diskurse vykstanti kova tarp Lenkijos ir Lietuvos dažnai primena tarpukario situaciją, kuomet buvo iškilusios dvi – unijinė ir tradicinė – valstybės kūrimo tradicijos. Unijinės tradicijos šalininkai tuomet pasisakė už Lietuvos ir Lenkijos uniją, tuo tarpu nacionalistinės tradicijos šalininkai griežtai reikalavo nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo. Pagrindinis nuogąstavimas, neleidęs įsivyrauti tuometinei unijinei tradicijai, buvo lietuviškosios kultūros, o kartu ir tautinio identiteto išnykimo ir lenkų dominavimo baimė. Pažvelgus į šiandienines realijas tampa aišku, kad istorija ir vėl kartojasi.
Bent į tris iš minėtų disputą keliančių klausimų, neakcentuojant žemės grąžinimo problemų, galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų – tautinės ir valstybinės. Tautinė pozicija primena dar tarpukaryje vyravusią nacionalinę Lietuvos viziją, pagal kurią lietuvių kaip tautos identitetas yra prioritetinės svarbos klausimas, ir bet koks lenkų siekis suteikti savo tautinei mažumai Lietuvoje daugiau teisių atrodo kaip grėsmė Lietuvos tautiškumo išlikimui. Valstybės pozicija šiuo klausimu turėtų būti kompleksinė, nes ji turi rūpintis visais jos teritorijoje gyvenančiais piliečiais, o tai reiškia – ir etniniais lietuviais, ir Lietuvos lenkais. Be to, nereikėtų pamiršti, kad valstybės, kaip tarptautinių santykių veikėjos, užduotis yra ne tik užtikrinti visuomeninę gerovę valstybės viduje, bet ir palaikyti gerus santykius su strateginiais partneriais. Štai čia ir kyla moralinio versus strateginio pasirinkimo Lietuvai dilema.
Tautinis – moralinis požiūris
Atsisakydami tenkinti kai kuriuos reikalavimus lietuviai, kaip ir anksčiau, akivaizdžiai baiminasi galingos lenkų tautinės mažumos ar net galimos kraštų, kuriuose gyvena daug lenkakalbių asmenų, faktinės autonomijos. Tačiau šie argumentai grįsti nesena istorine atmintimi: 1990-1991 m., kuomet Lietuva kovėsi dėl nepriklausomybės, iškilo siekis Vilniaus krašte steigti „lenkų tarybų socialistinę autonominę apygardą“, kurioje veiktų žlungančios Sovietų Sąjungos konstitucija ir įstatymai. Tai buvo didžiulė grėsmė trapiai valstybei ir tik Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose įvestas tiesioginis valdymas padėjo išvengti teritorinio vientisumo praradimo. Be to, nei lenkai, nei lietuviai nėra pamiršę tarpukario konflikto dėl Vilniaus krašto, o socialiniuose tinklapiuose galėtume nesunkiai rasti grupių, kurios su šūkiu Wilno nasze! deklaruoja siekį dar kartą iškelti šį klausimą į viešumą.
Svarus ir kitas tautinis argumentas. Šiandieninė situacija Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip pat yra sunkiai kontroliuojama – nors įstatymai aiškiai draudžia miestų ar gatvių pavadinimus rašyti ne lietuvių kalba, lenkų tautinių mažumų dominuojami miesteliai piktybiškai nesilaiko teisės aktų bei vilkina Valstybinės kalbos inspekcijos iniciuojamus teisminius procesus. Dėl to neišvažiavus iš Lietuvos teritorijos galima išvysti miestų pavadinimus lenkų kalba, arba namus, ant kurių vietoje „Gėlių gatvė“ puikuojasi užrašas ul. Kwiatowa. Ant įstatymo spjovę vietos valdininkai atsikerta – to nori pačios bendruomenės.
Abejonių kelia ir tautinių mažumų pasipiktinimas dėl naujai priimto Švietimo įstatymo. Daugiausiai neigiamo vertinimo iš lenkų pusės sulaukęs klausimas – kiek ir kokie dalykai turėtų būti privalomai dėstomi lietuvių kalba tautinių mažumų mokymo įstaigose. Pataisos reglamentuoja, kad nuo šiol tautinių mažumų mokyklose Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokos vyks valstybine lietuvių kalba. Be to, remiantis visuotinai priimta Europos Sąjungos valstybių praktika, numatyta, jog nuo 2013 m. lietuviškų ir tautinių mažumų mokymo įstaigų abiturientų lietuvių kalbos egzamino užduotys bus vienodos. Toks sprendimas parodė, kad Lietuva ne diskriminuoja lenkus, bet bando juos asimiliuoti ir įtraukti į visuomenę, mat Europos Sąjungos Žmogaus teisių agentūros studija konstatavo, kad net 42 proc. Lietuvos tautinių mažumų atstovų nurodo nepakankamai mokantys lietuviškai, dėl ko patiria bėdų konkuruodami darbo rinkoje.
Svarbu ir tai, jog LR Seimo sprendimas grįstas „veidrodiniu principu“, t.y. atsižvelgiant į tai, kaip tautinės mažumos yra traktuojamos Lenkijoje. Lietuvos pareigūnai pabrėžė, kad mūsų šalyje iki šiol vos apie 10 proc. pamokų tautinių mažumų mokyklose vyko lietuvių kalba, kai tuo tarpu lietuviškoje mokykloje Lenkijoje 60 proc. pamokų vyko valstybine lenkų kalba. Akivaizdūs ir kiti skaičiai: nepaisant palyginti nedidelės lenkų diasporos Lietuvoje, čia yra apie 100 iš maždaug 160-ies ne Lenkijoje esančių lenkiškų mokyklų ir jų skaičius po nepriklausomybės atkūrimo augo. Be to, mūsų šalyje užtikrinta galimybė mokytis lenkų kalba nuo pradinės mokyklos iki universiteto. Tad lenkų nuogąstavimas dėl jų tautybės atstovų priverstinio asimiliavimo prieštarauja ne tik pačios Lenkijos vykdomai tautinių mažumų švietimo politikai, bet ir faktams.
Aštriai diskutuojama ir dėl pavardžių rašymo lenkų kalba. Padėtį šiuo klausimu komplikuoja ir tai, kad ši diskusija įgavo nepagrįstą politinį atspalvį, nes dėl šios lenkų teisės buvo ir tebėra diskutuojama aukščiausiu prezidentiniu lygmeniu. Tiek buvęs LR Prezidentas Valdas Adamkus, tiek dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė žadėjo suteikti tokią „lengvatą“ lenkų tautinei mažumai, tačiau Seimas 2010 m. atmetė Vyriausybės pateiktą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kuris būtų leidęs asmens dokumentuose pavardes rašyti kitais lotyniško pagrindo rašmenimis. Vis dėlto, nuolatinis Lenkijos spaudimas Lietuvai šiuo klausimu nėra pagrįstas. Europos Žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, jog kiekviena šalis yra laisva nustatyti ir reguliuoti savo oficialios kalbos ir kalbų vartojimą tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, nes valstybinė kalba yra viena iš pamatinių konstitucinių vertybių.
Strateginis požiūris
Kaip jau minėta, iš viešojoje erdvėje formuojamų diskursų aiškiai matyti, kad lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje klausimas nėra neutralus ir turi nemenką istorinės praeities emocinį krūvį. Jeigu atidžiau panagrinėtume Lietuvos ir Lenkijos viešąją erdvę, pamatytume dviejų skirtingų diskursų kovą, kurios vienoje barikadų pusėje išvystume radikaliai Lietuvos atžvilgiu nusistačiusius lenkus, o kitoje – lietuvius, taip pat ginančius savo tautinį identitetą ir kultūrą. Todėl vien jau kalbėjimas šiuo klausimu tampa ganėtinai sudėtingas, nes susiduria dvi vertybinės valstybių dimensijos. Pirmąją – tautinę lietuvių – jau aptarėme, o dabar pažvelkime į šį klausimą iš kiek kitos perspektyvos, kuri galbūt padės geriau atskleisti lenkų, kurie yra didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje, klausimo problematikos sudėtingumą.
Visų pirma, verta pabrėžti, kad „lenkų klausimas“, ypač pastaruoju metu arši diskusija dėl Lenkijos atstovų reikalavimo leisti pasuose rašyti lenkiškais rašmenimis, yra politinis. Tą parodo ir tai, kokią vietą politikų darbotvarkėje pastaruoju metu užima santykių su Lenkija svarstymai. Svarbu paminėti ir tai, kad Lenkija Lietuvai yra svarbesnė nei Lietuva Lenkijai. Tuo įsitikinti ganėtinai nesunku – užtenka pažvelgti į dabar galiojančią Lietuvos užsienio politikos koncepciją ir pamatysime, kad geri santykiai su kaimynais yra vienas Lietuvos užsienio politikos prioritetų, o Lenkija būtent ir įeina į šios sąvokos plotmę. Lenkija yra strategiškai svarbi Lietuvai – verta paminėti planuotą elektros tiltą su Lenkija, Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sujungimą, siekiant stiprinti Baltijos šalių energetinį saugumą, ar Lenkijos bendradarbiavimą statant naują atominę elektrinę Lietuvoje. Visa tai rodo, kad, prieš priimant sprendimus, greta vertybinio mąstymo nereikia pamiršti galvoti ir strategiškai.
Kalbėdami apie lenkų teisę rašyti savo asmenvardžius pasuose originalia kalba, turime matyti ir kitą – dažnai lietuviams nepriimtiną – medalio pusę. Pavardė yra žmogaus nuosavybė, jos iškraipymas ar net sukarikatūrinimas (kaip teigia kai kurie lenkų tautybės atstovai) taip pat neturėtų būti toleruojamas. Be to, tokios teisės suteikimas šiuo požiūriu tikrai nėra nacionalinės grėsmės objektas, o daugiau išpūstas ir nepagrįstai didelio atgarsio sulaukęs klausimas, kuriuo manipuliuojama viešojoje erdvėje kuriant netolerantiškos Lietuvos įvaizdį Europoje. Atsižvelgiant į lietuvių patirtį Lenkijos Punsko ir Seinų regione, kur pateikus prašymą galima pase įsirašyti asmenvardžius originalia kalba, ne daug kas ryžtasi tą daryti, nes tai sukelia ne tik papildomų išlaidų, bet ir problemų biurokratijos sektoriuje.
* * *
Esama situacija nėra naudinga Lietuvai – dėl kilusių konfliktų dvišaliai santykiai yra įtempti ir nepavadintini draugiškais. Tą puikiai iliustruoja Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pabrėžtinas atsisakymas vykti į Lietuvą tol, kol minėti disputą keliantys klausimai nebus išspręsti. Nepaisant to, Lenkija išlieka itin svarbia ir kartais vienintele tiesiogine Lietuvos jungtimi su Vakarų Europa, taip pat alternatyva Rytų krypčiai energetikos ir kitose strategiškai svarbiose srityse.
Be to, aštrūs abiejų valstybių politikų ir apžvalgininkų pareiškimai skaldo tautas į dvi priešiškas stovyklas, kurios, pasiremdamos ir istoriniais faktais, viena į kitą ima žvelgti priešiškai. Todėl iškyla problemų ir su tautine lenkų mažuma Lietuvoje, kuri susivienija gindama savo interesą bei neretai veikia prieš Lietuvos interesus. To pavyzdys – ne tik įstatymų pažeidimai miestų bei gatvių ženklinime, bet ir Lietuvos deleguotas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, reguliariai viešai pabrėžiantis lenkakalbių diskriminaciją mūsų valstybėje.
Tiesa, net ir tie nesutarimai netrukdo vystyti kai kurių bendrų strateginių projektų – štai kovo mėnesį Lenkija palaimino Europos Sąjungos lėšų skyrimą daliai elektros tilto į Lietuvą finansuoti, nors dar praėjusių metų vasarą tokio bedradarbiavimo perspektyvos atrodė miglotos. Todėl galima teigti, kad net ir įtempta situacija bei vertybiniai pareiškimai nekliudo vystytis pragmatinei ir abiems pusėms naudingai politikai.
Išties, netylančios kalbos dėl neva netirpstančių ledynų įtemptuose dvišaliuose santykiuose neturėtų būti vertinamos vienareikšmiškai, o Lietuvos apsisprendimas nepasiduoti Lenkijos viešojoje erdvėje daromam spaudimui yra teisingas ėjimas taip pat kaip ir sveika nacionalizmo dozė vidaus politikoje (švietimo klausimas nėra dvišalių santykių objektas) yra naudinga. Pagaliau žengti ilgai laukti ėjimai Lietuvos-Lenkijos derybose neišvengiamai turės įtakos tolimesnei dvišalių santykių raidai. Lietuvos ir Lenkijos atveju svarbu ne tik išmokti strategiškai vertinti sprendimus, bet ir nepamiršti, kad nacionalinis interesas užsienio politikoje taip pat yra svarbus.
Linas Kojala, Živilė Marija Vaicekauskaitė
Visi šie klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo neverti tiek dėmesio, kiek jiems skiriama, tačiau giliau panagrinėję galime užčiuopti žymiai didesnio masto problemą, kuri gali baigtis Lietuvos užsienio politikos krize, ar net grėsme Lietuvos vystymuisi Pabaltijo regione.
Dabartiniame viešajame diskurse vykstanti kova tarp Lenkijos ir Lietuvos dažnai primena tarpukario situaciją, kuomet buvo iškilusios dvi – unijinė ir tradicinė – valstybės kūrimo tradicijos. Unijinės tradicijos šalininkai tuomet pasisakė už Lietuvos ir Lenkijos uniją, tuo tarpu nacionalistinės tradicijos šalininkai griežtai reikalavo nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo. Pagrindinis nuogąstavimas, neleidęs įsivyrauti tuometinei unijinei tradicijai, buvo lietuviškosios kultūros, o kartu ir tautinio identiteto išnykimo ir lenkų dominavimo baimė. Pažvelgus į šiandienines realijas tampa aišku, kad istorija ir vėl kartojasi.
Bent į tris iš minėtų disputą keliančių klausimų, neakcentuojant žemės grąžinimo problemų, galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų – tautinės ir valstybinės. Tautinė pozicija primena dar tarpukaryje vyravusią nacionalinę Lietuvos viziją, pagal kurią lietuvių kaip tautos identitetas yra prioritetinės svarbos klausimas, ir bet koks lenkų siekis suteikti savo tautinei mažumai Lietuvoje daugiau teisių atrodo kaip grėsmė Lietuvos tautiškumo išlikimui. Valstybės pozicija šiuo klausimu turėtų būti kompleksinė, nes ji turi rūpintis visais jos teritorijoje gyvenančiais piliečiais, o tai reiškia – ir etniniais lietuviais, ir Lietuvos lenkais. Be to, nereikėtų pamiršti, kad valstybės, kaip tarptautinių santykių veikėjos, užduotis yra ne tik užtikrinti visuomeninę gerovę valstybės viduje, bet ir palaikyti gerus santykius su strateginiais partneriais. Štai čia ir kyla moralinio versus strateginio pasirinkimo Lietuvai dilema.
Tautinis – moralinis požiūris
Atsisakydami tenkinti kai kuriuos reikalavimus lietuviai, kaip ir anksčiau, akivaizdžiai baiminasi galingos lenkų tautinės mažumos ar net galimos kraštų, kuriuose gyvena daug lenkakalbių asmenų, faktinės autonomijos. Tačiau šie argumentai grįsti nesena istorine atmintimi: 1990-1991 m., kuomet Lietuva kovėsi dėl nepriklausomybės, iškilo siekis Vilniaus krašte steigti „lenkų tarybų socialistinę autonominę apygardą“, kurioje veiktų žlungančios Sovietų Sąjungos konstitucija ir įstatymai. Tai buvo didžiulė grėsmė trapiai valstybei ir tik Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose įvestas tiesioginis valdymas padėjo išvengti teritorinio vientisumo praradimo. Be to, nei lenkai, nei lietuviai nėra pamiršę tarpukario konflikto dėl Vilniaus krašto, o socialiniuose tinklapiuose galėtume nesunkiai rasti grupių, kurios su šūkiu Wilno nasze! deklaruoja siekį dar kartą iškelti šį klausimą į viešumą.
Svarus ir kitas tautinis argumentas. Šiandieninė situacija Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip pat yra sunkiai kontroliuojama – nors įstatymai aiškiai draudžia miestų ar gatvių pavadinimus rašyti ne lietuvių kalba, lenkų tautinių mažumų dominuojami miesteliai piktybiškai nesilaiko teisės aktų bei vilkina Valstybinės kalbos inspekcijos iniciuojamus teisminius procesus. Dėl to neišvažiavus iš Lietuvos teritorijos galima išvysti miestų pavadinimus lenkų kalba, arba namus, ant kurių vietoje „Gėlių gatvė“ puikuojasi užrašas ul. Kwiatowa. Ant įstatymo spjovę vietos valdininkai atsikerta – to nori pačios bendruomenės.
Abejonių kelia ir tautinių mažumų pasipiktinimas dėl naujai priimto Švietimo įstatymo. Daugiausiai neigiamo vertinimo iš lenkų pusės sulaukęs klausimas – kiek ir kokie dalykai turėtų būti privalomai dėstomi lietuvių kalba tautinių mažumų mokymo įstaigose. Pataisos reglamentuoja, kad nuo šiol tautinių mažumų mokyklose Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokos vyks valstybine lietuvių kalba. Be to, remiantis visuotinai priimta Europos Sąjungos valstybių praktika, numatyta, jog nuo 2013 m. lietuviškų ir tautinių mažumų mokymo įstaigų abiturientų lietuvių kalbos egzamino užduotys bus vienodos. Toks sprendimas parodė, kad Lietuva ne diskriminuoja lenkus, bet bando juos asimiliuoti ir įtraukti į visuomenę, mat Europos Sąjungos Žmogaus teisių agentūros studija konstatavo, kad net 42 proc. Lietuvos tautinių mažumų atstovų nurodo nepakankamai mokantys lietuviškai, dėl ko patiria bėdų konkuruodami darbo rinkoje.
Svarbu ir tai, jog LR Seimo sprendimas grįstas „veidrodiniu principu“, t.y. atsižvelgiant į tai, kaip tautinės mažumos yra traktuojamos Lenkijoje. Lietuvos pareigūnai pabrėžė, kad mūsų šalyje iki šiol vos apie 10 proc. pamokų tautinių mažumų mokyklose vyko lietuvių kalba, kai tuo tarpu lietuviškoje mokykloje Lenkijoje 60 proc. pamokų vyko valstybine lenkų kalba. Akivaizdūs ir kiti skaičiai: nepaisant palyginti nedidelės lenkų diasporos Lietuvoje, čia yra apie 100 iš maždaug 160-ies ne Lenkijoje esančių lenkiškų mokyklų ir jų skaičius po nepriklausomybės atkūrimo augo. Be to, mūsų šalyje užtikrinta galimybė mokytis lenkų kalba nuo pradinės mokyklos iki universiteto. Tad lenkų nuogąstavimas dėl jų tautybės atstovų priverstinio asimiliavimo prieštarauja ne tik pačios Lenkijos vykdomai tautinių mažumų švietimo politikai, bet ir faktams.
Aštriai diskutuojama ir dėl pavardžių rašymo lenkų kalba. Padėtį šiuo klausimu komplikuoja ir tai, kad ši diskusija įgavo nepagrįstą politinį atspalvį, nes dėl šios lenkų teisės buvo ir tebėra diskutuojama aukščiausiu prezidentiniu lygmeniu. Tiek buvęs LR Prezidentas Valdas Adamkus, tiek dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė žadėjo suteikti tokią „lengvatą“ lenkų tautinei mažumai, tačiau Seimas 2010 m. atmetė Vyriausybės pateiktą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kuris būtų leidęs asmens dokumentuose pavardes rašyti kitais lotyniško pagrindo rašmenimis. Vis dėlto, nuolatinis Lenkijos spaudimas Lietuvai šiuo klausimu nėra pagrįstas. Europos Žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, jog kiekviena šalis yra laisva nustatyti ir reguliuoti savo oficialios kalbos ir kalbų vartojimą tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, nes valstybinė kalba yra viena iš pamatinių konstitucinių vertybių.
Strateginis požiūris
Kaip jau minėta, iš viešojoje erdvėje formuojamų diskursų aiškiai matyti, kad lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje klausimas nėra neutralus ir turi nemenką istorinės praeities emocinį krūvį. Jeigu atidžiau panagrinėtume Lietuvos ir Lenkijos viešąją erdvę, pamatytume dviejų skirtingų diskursų kovą, kurios vienoje barikadų pusėje išvystume radikaliai Lietuvos atžvilgiu nusistačiusius lenkus, o kitoje – lietuvius, taip pat ginančius savo tautinį identitetą ir kultūrą. Todėl vien jau kalbėjimas šiuo klausimu tampa ganėtinai sudėtingas, nes susiduria dvi vertybinės valstybių dimensijos. Pirmąją – tautinę lietuvių – jau aptarėme, o dabar pažvelkime į šį klausimą iš kiek kitos perspektyvos, kuri galbūt padės geriau atskleisti lenkų, kurie yra didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje, klausimo problematikos sudėtingumą.
Visų pirma, verta pabrėžti, kad „lenkų klausimas“, ypač pastaruoju metu arši diskusija dėl Lenkijos atstovų reikalavimo leisti pasuose rašyti lenkiškais rašmenimis, yra politinis. Tą parodo ir tai, kokią vietą politikų darbotvarkėje pastaruoju metu užima santykių su Lenkija svarstymai. Svarbu paminėti ir tai, kad Lenkija Lietuvai yra svarbesnė nei Lietuva Lenkijai. Tuo įsitikinti ganėtinai nesunku – užtenka pažvelgti į dabar galiojančią Lietuvos užsienio politikos koncepciją ir pamatysime, kad geri santykiai su kaimynais yra vienas Lietuvos užsienio politikos prioritetų, o Lenkija būtent ir įeina į šios sąvokos plotmę. Lenkija yra strategiškai svarbi Lietuvai – verta paminėti planuotą elektros tiltą su Lenkija, Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sujungimą, siekiant stiprinti Baltijos šalių energetinį saugumą, ar Lenkijos bendradarbiavimą statant naują atominę elektrinę Lietuvoje. Visa tai rodo, kad, prieš priimant sprendimus, greta vertybinio mąstymo nereikia pamiršti galvoti ir strategiškai.
Kalbėdami apie lenkų teisę rašyti savo asmenvardžius pasuose originalia kalba, turime matyti ir kitą – dažnai lietuviams nepriimtiną – medalio pusę. Pavardė yra žmogaus nuosavybė, jos iškraipymas ar net sukarikatūrinimas (kaip teigia kai kurie lenkų tautybės atstovai) taip pat neturėtų būti toleruojamas. Be to, tokios teisės suteikimas šiuo požiūriu tikrai nėra nacionalinės grėsmės objektas, o daugiau išpūstas ir nepagrįstai didelio atgarsio sulaukęs klausimas, kuriuo manipuliuojama viešojoje erdvėje kuriant netolerantiškos Lietuvos įvaizdį Europoje. Atsižvelgiant į lietuvių patirtį Lenkijos Punsko ir Seinų regione, kur pateikus prašymą galima pase įsirašyti asmenvardžius originalia kalba, ne daug kas ryžtasi tą daryti, nes tai sukelia ne tik papildomų išlaidų, bet ir problemų biurokratijos sektoriuje.
* * *
Esama situacija nėra naudinga Lietuvai – dėl kilusių konfliktų dvišaliai santykiai yra įtempti ir nepavadintini draugiškais. Tą puikiai iliustruoja Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pabrėžtinas atsisakymas vykti į Lietuvą tol, kol minėti disputą keliantys klausimai nebus išspręsti. Nepaisant to, Lenkija išlieka itin svarbia ir kartais vienintele tiesiogine Lietuvos jungtimi su Vakarų Europa, taip pat alternatyva Rytų krypčiai energetikos ir kitose strategiškai svarbiose srityse.
Be to, aštrūs abiejų valstybių politikų ir apžvalgininkų pareiškimai skaldo tautas į dvi priešiškas stovyklas, kurios, pasiremdamos ir istoriniais faktais, viena į kitą ima žvelgti priešiškai. Todėl iškyla problemų ir su tautine lenkų mažuma Lietuvoje, kuri susivienija gindama savo interesą bei neretai veikia prieš Lietuvos interesus. To pavyzdys – ne tik įstatymų pažeidimai miestų bei gatvių ženklinime, bet ir Lietuvos deleguotas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, reguliariai viešai pabrėžiantis lenkakalbių diskriminaciją mūsų valstybėje.
Tiesa, net ir tie nesutarimai netrukdo vystyti kai kurių bendrų strateginių projektų – štai kovo mėnesį Lenkija palaimino Europos Sąjungos lėšų skyrimą daliai elektros tilto į Lietuvą finansuoti, nors dar praėjusių metų vasarą tokio bedradarbiavimo perspektyvos atrodė miglotos. Todėl galima teigti, kad net ir įtempta situacija bei vertybiniai pareiškimai nekliudo vystytis pragmatinei ir abiems pusėms naudingai politikai.
Išties, netylančios kalbos dėl neva netirpstančių ledynų įtemptuose dvišaliuose santykiuose neturėtų būti vertinamos vienareikšmiškai, o Lietuvos apsisprendimas nepasiduoti Lenkijos viešojoje erdvėje daromam spaudimui yra teisingas ėjimas taip pat kaip ir sveika nacionalizmo dozė vidaus politikoje (švietimo klausimas nėra dvišalių santykių objektas) yra naudinga. Pagaliau žengti ilgai laukti ėjimai Lietuvos-Lenkijos derybose neišvengiamai turės įtakos tolimesnei dvišalių santykių raidai. Lietuvos ir Lenkijos atveju svarbu ne tik išmokti strategiškai vertinti sprendimus, bet ir nepamiršti, kad nacionalinis interesas užsienio politikoje taip pat yra svarbus.
Linas Kojala, Živilė Marija Vaicekauskaitė
Griežtai draudžiama Zarasai.net paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Zarasai.net kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Zarasai.net nuorodą.
