Jaunimas iš kitų visuomenės grupių išsiskiria ne tik nutrūktgalviška drąsa imtis pačių netikėčiausių idėjų, pažiūras ar priklausymą kuriai nors subkultūrai išreiškiančia apranga, bet ir kalba, kuri, suaugusiųjų teigimu, dažnai rėžia ausį.

Visuomenėje gyvas ne vienas stereotipas apie jaunimo kalbą: priekaištaujama, kad jauni žmonės nemoka „gražiai“ kalbėti, o tik keikiasi ir vartoja žargoną, manoma, kad jaunimas kalbėdamas „nesivargina“ taisyklingai tarti ir todėl neištaria žodžių taip, kaip, anot suaugusiųjų, derėtų juos tarti. Dažnai teigiama, kad jauni žmonės apskritai negerbia kalbos, o ką jau kalbėti apie tūkstančius jų trumpųjų žinučių, kurios nenutrūkstamu srautu skrieja iš vieno mobilaus telefono į kitą, poveikį kalbai. Pasirodo, taip teigiama visai be pagrindo

Neseniai Šiaurės ministrų tarybos biure vyko seminaras „Kodėl negalima jaunimo kaltinti dėl kalbos?“, kurio rengėjai pasiryžo išsklaidyti mitus apie jaunimo kalbą. „Tikriausiai jums ne kartą teko girdėti, kad visuomenės nuostatos jaunimo kalbos atžvilgiu yra labai neigiamos: sakoma, kad jaunimo kalba bloga, užteršta, o rašydami trumpąsias žinutes jauni žmonės griauna žodžių rašybos taisykles. Tokių nuomonių galima išgirsti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“, – seminaro pradžioje kalbėjo Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovė dr. Loreta Vaicekauskienė.

Kiekviena karta įneša savo pokyčių į kalbą

Seminare dalyvavo svečias – Kopenhagos universiteto prof. Jensas Normannas Jørgensenas, kuris tiria danų jaunimo kalbą bei itin domisi tautinių mažumų jaunimo kalba.

J. N. Jørgensenas pasidalijo savo įžvalgomis apie jaunimo kalbą ir jos vertinimą: „Kritikuoti jaunimą už tai, kad jo kalba nėra gera – nesąmonė. Kiekviena karta į kalbą įneša tam tikrų garsų tarimo pokyčių. Pavyzdžiui, užfiksuotas atvejis, kai keičiantis kartoms, pasikeitė garso „s“ tarimas danų kalboje. Tokius pokyčius turėtume laikyti natūraliais ir negalima teigti, kad jaunimas tai daro norėdamas „palengvinti“ kalbą – iš tiesų energijos garso ištarimui reikia tiek pat“, – kalbėjo J. N. Jørgensenas. Mokslininko teigimu, į tokius reiškinius kalboje nederėtų žvelgti kaip į trūkumus, o kaip į natūralius pokyčius, prie kurių, beje, yra prisidėjusios ir dabartinės vyresnių žmonių kartos.

Nors dažnai akcentuojama, kad „prastos reputacijos žodžius“ vartoja tik jauni žmonės, o vyresniųjų kalba švaresnė, atlikus išsamius trijų kartų kalbos tyrimus buvo nustatyta, kad keiksmažodžių ir kitų tariamai kalbą teršiančių elementų visos kartos vartojo vienodą kiekį, bet patys žodžiai šiek tiek skyrėsi. Pasak J. N. Jørgenseno, jauni žmonės keikiasi kitais žodžiais nei vyresnieji ir jų keiksmažodžių pagrindu dažnai tampa tam tikri fiziologiniai žmogaus kūno procesai ar su seksualumu susiję dalykai.

Apie tai, kaip patys jauni žmonės reaguoja girdėdami vyresnės kartos kritiką dėl „prastos“ jų kalbos, svečias sakė, kad jaunuoliai nekreipia dėmesio ir kalba kaip kalbėję. Tačiau mokykloje pereiti į suaugusiųjų kalbą juos skatina mokytojų vertinimai. Vaikai žino, kad kalbėdami taip, kaip reikalauja mokytojai, jie gaus geresnį pažymį. Tai vienintelė paskaita. Vidinės paskatos kalbėti taisyklingai jie neturi. Savo aplinkoje jaunas žmogus siekia pritapti prie bendraamžių ir stengiasi kalbėti taip, kaip kalba jie.